Iš esmės, kas yra reinkarnacija teistinėje sistemoje? Ir kuo čia dėtas Dievas bei sielos išgelbėjimas?
Pagal vaišnavizmą, yra dvi būties sritys. Didžioji būties sritis yra Dievo karalystė - vidiniai Dievo pasauliai. Mažoji būties sritis yra išorinė Dievo kūrinija, kurioje mes dabar esame. Jų santykis pateikiamas toks: didžioji būties sritis sudaro tris ketvirtadalius visos būties, o mažoji būties sritis - vieną ketvirtadalį. Išorinė Dievo kūrinija vadinama "išorine", nes yra objektiška, čia yra inertiškos materijos, o žmonės gyvena bandydami būti mažais viešpačiukais, valdydami tą materiją, ir nepažindami Dievo. Tik retas čia bando pažinti Dievą. Ypač augalai ir gyvūnai skęsta visiškoje užmarštyje. Išorinė, nes čia nėra Dievo vidiniai namai, tai Jo nuosavybė ir kūrinija, bet Pats Jis, kaip Dvasia, gyvena Savo dvasiniuose namuose, Dvasiniame Danguje.
Sielas, kurios gyvena šiame materialiame pasaulyje, apreiškia Dievo galia, kuri vadinama tarpine (ribine) arba gyvųjų esybių galia. Tarpine, nes iš jos kilusios gyvosios esybės gali matyti tiek dvasinį pasaulį, tiek materialų pasaulį. T.y., mes pažįstame šį pasaulį, o taip pat sutinkame ir Dievą, kai Jis apsireiškia. Mes galime suvokti Dievo dvasinę būtį. Mes turime pasirinkimą: būti materialistais praktiškai amžinai, ar būti Dievo tarnais, ir siekti amžinybės Dvasiniame Danguje.
Kame mūsų problema, kad mes esame šiame pasaulyje? Problema, kad mūsų siela nusigręžusi nuo Dievo, kas sudaro atskirtį, nuodėmę, iliuziją, tamsą. Tamsa arba neišmanymas yra tai, kad laikinus materialius objektus mes stengiamės mylėti ir laikyti savo svarbiausiais siekiais, nesuprasdami, kad sielos meilės tikrasis siekis yra Dievo Asmuo. Kitaip sakant, vaikomės miražą.
Žemė yra tokia vieta, kuri labai palanki eiti Dievo meilės keliu. Kodėl? Todėl, kad žmogus neturi per daug užgožiančių širdį žinių, ir neturi per daug kančių ir per daug malonumų. Pragare per daug kančių, ten sunku būtų praktikuoti šią sielos religiją, o aukštesnėse šios materialios visatos buveinėse per daug džiaugsmų ir žinojimo, dėl ko žmogiškumui natūralūs siekiai nėra tokie spontaniški. Čia yra tam tikras balansas.
Tie, kas yra nuodėmingi, ir kurie neatliko atgailos, ir kurių nuodėmės nebuvo atleistos, po mirties gali pakliūti į pragarus. Tie, kas yra dorybingi, geri ir religingi - į aukštesnes buveines šioje materialioje visatoje. Tie, kas eina grynuoju Dievo meilės keliu - galiausiai eina į Dvasinį Dangų.
Reinkarnacija yra šio proceso dalis.
Po mirties siela gali keliauti į aukštesnes buveines, o po labai ilgo laikotarpio, kai kurios iš tų sielų gali sugrįžti į Žemę, ir gimti iš naujo fiziniame kūne. Kai kurios iš tų sielų iš aukštesnių buveinių, einančios Dievo meilės keliu, po to įžengia į Dvasinį Dangų, jos po mirties čia Žemėje taip daugiau niekada ir negimsta. Dvasiniame Danguje sielos pavidalas amžinas, ir nesikeičia, ten nėra gimimo ir mirties, todėl ten nėra reinkarnacijos.
Teistų nauji gimimai yra labai ypatingi. Jie gimsta tokiomis aplinkybėmis ir tokiomis sąlygomis, kur gali geriausiai pasišvęsti savo garbinamam Viešpačiui. Jie vis labiau artėja prie Viešpaties apsireiškimo šioje visatoje, patenka į šventas vietas ir su Juo susitinka. Taigi, tai jau nėra "karminė reinkarnacija". Jie dar kartą gimsta tik tam, kad susitiktų su Viešpačiu ir Jo malonės įsikūnijimais, šventais Dievo tarnais, ir gautų Viešpaties ir Jo tarnų malonę, būtų vedama keliu į Dvasinį Dangų.
Sielos, kurios dėl nuodėmių patenka į pragarus, po kurio laiko turi galimybę vėl gimti Žemėje. Kartais sielos gali nusiristi iki gyvūnų ar augalų lygio, o šiaip visos tos, kurios dabar yra gyvūnų ar augalų lygyje savaime persikūnija, kol ateina iki žmogiškos gyvybės formos.
Tol, kol siela nepanoro visiškos Dievo malonės ir visiško ryšio su Juo, tol ji pasilieka materialiame pasaulyje ir negali įžengti į Dvasinį Dangų. O šiame pasaulyje yra gimimas, mirtis. Po kurio laiko ateina mirtis, ir siela turi kažkokia forma egzistuoti ir toliau jos buvimas šioje visatoje turi turėti kažkokį tęstinumą. Taigi, ji gauna naują kūną, naują gimimą. Visos šios transmigracijos per įvairias gyvybės formas procese, sielos pagrindinė galimybė yra būti patrauktai Dievo apsireiškimo šioje visatoje, gauti Jo malonę, pradėti eiti Dievo meilės keliu, ir galiausiai pasiekti savo amžiną dvasinį pavidalą, kuriuo ji egzistuoja Dvasiniame Danguje ir bendrauja su Dievo Asmeniu.
Taigi, iš esmės, materiali visata yra vieta, kur sielos gauna pakartotines tęstines galimybes išreikšti savo sąlygotus troškimus ir pakartotines tęstines galimybes pažinti Dievą. Augimas Dievo kelyje nepražūsta ir nesustoja. Dievas nenaudoja prievartos ir atsižvelgia į sielos norus - jeigu ji nori gyventi materialiai, turi tam tikrų troškimų gyventi vienaip ar kitaip, Jis jai tą galimybę suteikia, atsliepdamas į jos norus, pagal sielos nuopelnus ir dvasinius poreikius. Jis kaip kantrus tėvas, kuris leidžia daryti vaikui ką jis nori, bet auklėja jį tapti gero būdo žmogumi. Taigi, sielos klajonių tikslas visada yra Dievo numatytas kaip Dvasinis Dangus. Tam Jis apsireiškia, ir kviečia, pašaukia sielas į jų dvasinius namus, pas Save.
Kodėl abraomiškosiose religijose nėra kalbama apie reinkarnaciją? Tam gali būti svarbių priežasčių.
1. Žmonės yra skirtingi, ir pagal jų mokymosi poreikius, regioną, laikmetį, aplinkybes jie mokomi atitinkamai.
2. Religijų skirtumai gali būti specifiškai reikalingi, kad religijos išliktų skirtingos. Panašiai, kaip reikalingi skirtingų pakraipų universtitetai, taip reikalingos skirtingų pakraipų religijos.
3. Yra įvairių reinkarnacijos koncepcijų, ir dalis jų yra klaidingos. Teizme teisinga yra tik teistinė reinkarnacija. Graikai ir romėnai turėjo savo idėjų apie reinkarnaciją, ir jos buvo klaidingos, todėl tame kontekste mokyti apie reinkarnaciją būtų buvę žalinga. Šiuolaikinės Europos kontekste, reinkarnacijos idėją kultivuoja įvairios "New Age" grupės, todėl mokyti reinkarnacijos būtų žalinga.
4. Kelias į Dvasinį Dangų nėra visiems vienodas. Vaišnavizme mes apie save žinome, kad mūsų kelias eis per pakartotinius įsikūnijimus šioje Žemėje. O dėl krikščionybės, kiek teko susipažinti, susidaro įspūdis, kad kelias, kuriuo veda Viešpats Jėzus Kristus yra trunkantis du gyvenimus: vieną šioje Žemėje, ir kitą kartu su Jėzumi rojuje, (arba per skaistyklą) iki to, kas vadinama Paskutiniu Teismu. Bendras bruožas čia tas, kad siela pažangą daro būdama su Mokytoju, kad ir kurioje sferoje gyventų. Kaip jau minėjau aukščiau, vaišnavizme yra žinoma, kad dalis sielų, gyvenančios aukščiausiose visatos planetose, jau nebegims šioje Žemėje, bet atėjus visatos pabaigai, keliaus į Dvasinį Dangų.
