Reinkarnacija ir teizmas

Iš esmės, kas yra reinkarnacija teistinėje sistemoje? Ir kuo čia dėtas Dievas bei sielos išgelbėjimas?

Pagal vaišnavizmą, yra dvi būties sritys. Didžioji būties sritis yra Dievo karalystė - vidiniai Dievo pasauliai. Mažoji būties sritis yra išorinė Dievo kūrinija, kurioje mes dabar esame. Jų santykis pateikiamas toks: didžioji būties sritis sudaro tris ketvirtadalius visos būties, o mažoji būties sritis - vieną ketvirtadalį. Išorinė Dievo kūrinija vadinama "išorine", nes yra objektiška, čia yra inertiškos materijos, o žmonės gyvena bandydami būti mažais viešpačiukais, valdydami tą materiją, ir nepažindami Dievo. Tik retas čia bando pažinti Dievą. Ypač augalai ir gyvūnai skęsta visiškoje užmarštyje. Išorinė, nes čia nėra Dievo vidiniai namai, tai Jo nuosavybė ir kūrinija, bet Pats Jis, kaip Dvasia, gyvena Savo dvasiniuose namuose, Dvasiniame Danguje.

Sielas, kurios gyvena šiame materialiame pasaulyje, apreiškia Dievo galia, kuri vadinama tarpine (ribine) arba gyvųjų esybių galia. Tarpine, nes iš jos kilusios gyvosios esybės gali matyti tiek dvasinį pasaulį, tiek materialų pasaulį. T.y., mes pažįstame šį pasaulį, o taip pat sutinkame ir Dievą, kai Jis apsireiškia. Mes galime suvokti Dievo dvasinę būtį. Mes turime pasirinkimą: būti materialistais praktiškai amžinai, ar būti Dievo tarnais, ir siekti amžinybės Dvasiniame Danguje.

Kame mūsų problema, kad mes esame šiame pasaulyje? Problema, kad mūsų siela nusigręžusi nuo Dievo, kas sudaro atskirtį, nuodėmę, iliuziją, tamsą. Tamsa arba neišmanymas yra tai, kad laikinus materialius objektus mes stengiamės mylėti ir laikyti savo svarbiausiais siekiais, nesuprasdami, kad sielos meilės tikrasis siekis yra Dievo Asmuo. Kitaip sakant, vaikomės miražą.

Žemė yra tokia vieta, kuri labai palanki eiti Dievo meilės keliu. Kodėl? Todėl, kad žmogus neturi per daug užgožiančių širdį žinių, ir neturi per daug kančių ir per daug malonumų. Pragare per daug kančių, ten sunku būtų praktikuoti šią sielos religiją, o aukštesnėse šios materialios visatos buveinėse per daug džiaugsmų ir žinojimo, dėl ko žmogiškumui natūralūs siekiai nėra tokie spontaniški. Čia yra tam tikras balansas.

Tie, kas yra nuodėmingi, ir kurie neatliko atgailos, ir kurių nuodėmės nebuvo atleistos, po mirties gali pakliūti į pragarus. Tie, kas yra dorybingi, geri ir religingi - į aukštesnes buveines šioje materialioje visatoje. Tie, kas eina grynuoju Dievo meilės keliu - galiausiai eina į Dvasinį Dangų.

Reinkarnacija yra šio proceso dalis.

Po mirties siela gali keliauti į aukštesnes buveines, o po labai ilgo laikotarpio, kai kurios iš tų sielų gali sugrįžti į Žemę, ir gimti iš naujo fiziniame kūne. Kai kurios iš tų sielų iš aukštesnių buveinių, einančios Dievo meilės keliu, po to įžengia į Dvasinį Dangų, jos po mirties čia Žemėje taip daugiau niekada ir negimsta. Dvasiniame Danguje sielos pavidalas amžinas, ir nesikeičia, ten nėra gimimo ir mirties, todėl ten nėra reinkarnacijos.

Teistų nauji gimimai yra labai ypatingi. Jie gimsta tokiomis aplinkybėmis ir tokiomis sąlygomis, kur gali geriausiai pasišvęsti savo garbinamam Viešpačiui. Jie vis labiau artėja prie Viešpaties apsireiškimo šioje visatoje, patenka į šventas vietas ir su Juo susitinka. Taigi, tai jau nėra "karminė reinkarnacija". Jie dar kartą gimsta tik tam, kad susitiktų su Viešpačiu ir Jo malonės įsikūnijimais, šventais Dievo tarnais, ir gautų Viešpaties ir Jo tarnų malonę, būtų vedama keliu į Dvasinį Dangų.

Sielos, kurios dėl nuodėmių patenka į pragarus, po kurio laiko turi galimybę vėl gimti Žemėje. Kartais sielos gali nusiristi iki gyvūnų ar augalų lygio, o šiaip visos tos, kurios dabar yra gyvūnų ar augalų lygyje savaime persikūnija, kol ateina iki žmogiškos gyvybės formos.

Tol, kol siela nepanoro visiškos Dievo malonės ir visiško ryšio su Juo, tol ji pasilieka materialiame pasaulyje ir negali įžengti į Dvasinį Dangų. O šiame pasaulyje yra gimimas, mirtis. Po kurio laiko ateina mirtis, ir siela turi kažkokia forma egzistuoti ir toliau jos buvimas šioje visatoje turi turėti kažkokį tęstinumą. Taigi, ji gauna naują kūną, naują gimimą. Visos šios transmigracijos per įvairias gyvybės formas procese, sielos pagrindinė galimybė yra būti patrauktai Dievo apsireiškimo šioje visatoje, gauti Jo malonę, pradėti eiti Dievo meilės keliu, ir galiausiai pasiekti savo amžiną dvasinį pavidalą, kuriuo ji egzistuoja Dvasiniame Danguje ir bendrauja su Dievo Asmeniu.

Taigi, iš esmės, materiali visata yra vieta, kur sielos gauna pakartotines tęstines galimybes išreikšti savo sąlygotus troškimus ir pakartotines tęstines galimybes pažinti Dievą. Augimas Dievo kelyje nepražūsta ir nesustoja. Dievas nenaudoja prievartos ir atsižvelgia į sielos norus - jeigu ji nori gyventi materialiai, turi tam tikrų troškimų gyventi vienaip ar kitaip, Jis jai tą galimybę suteikia, atsliepdamas į jos norus, pagal sielos nuopelnus ir dvasinius poreikius. Jis kaip kantrus tėvas, kuris leidžia daryti vaikui ką jis nori, bet auklėja jį tapti gero būdo žmogumi. Taigi, sielos klajonių tikslas visada yra Dievo numatytas kaip Dvasinis Dangus. Tam Jis apsireiškia, ir kviečia, pašaukia sielas į jų dvasinius namus, pas Save.

Kodėl abraomiškosiose religijose nėra kalbama apie reinkarnaciją? Tam gali būti svarbių priežasčių.

1. Žmonės yra skirtingi, ir pagal jų mokymosi poreikius, regioną, laikmetį, aplinkybes jie mokomi atitinkamai.

2. Religijų skirtumai gali būti specifiškai reikalingi, kad religijos išliktų skirtingos. Panašiai, kaip reikalingi skirtingų pakraipų universtitetai, taip reikalingos skirtingų pakraipų religijos.

3. Yra įvairių reinkarnacijos koncepcijų, ir dalis jų yra klaidingos. Teizme teisinga yra tik teistinė reinkarnacija. Graikai ir romėnai turėjo savo idėjų apie reinkarnaciją, ir jos buvo klaidingos, todėl tame kontekste mokyti apie reinkarnaciją būtų buvę žalinga. Šiuolaikinės Europos kontekste, reinkarnacijos idėją kultivuoja įvairios "New Age" grupės, todėl mokyti reinkarnacijos būtų žalinga.

4. Kelias į Dvasinį Dangų nėra visiems vienodas. Vaišnavizme mes apie save žinome, kad mūsų kelias eis per pakartotinius įsikūnijimus šioje Žemėje. O dėl krikščionybės, kiek teko susipažinti, susidaro įspūdis, kad kelias, kuriuo veda Viešpats Jėzus Kristus yra trunkantis du gyvenimus: vieną šioje Žemėje, ir kitą kartu su Jėzumi rojuje, (arba per skaistyklą) iki to, kas vadinama Paskutiniu Teismu. Bendras bruožas čia tas, kad siela pažangą daro būdama su Mokytoju, kad ir kurioje sferoje gyventų. Kaip jau minėjau aukščiau, vaišnavizme yra žinoma, kad dalis sielų, gyvenančios aukščiausiose visatos planetose, jau nebegims šioje Žemėje, bet atėjus visatos pabaigai, keliaus į Dvasinį Dangų.

Gyvoji Tiesa

Greičiausiai visos personalistinės religijos sutiks, kad Absoliuti Tiesa, Dievas, yra Asmenybė. Gyvas Asmuo, veikiantis, žinantis, jaučiantis, dvasinių ir materialių pasaulių Kūrėjas. Taigi, kalbant apie tiesos objektyvumą, verta atsižvelgti į tai, kad Tiesa yra gyvas Asmuo. Ir ne šiaip koks Asmuo, bet begalinių galimybių, begalinės išminties, ir begalinės meilės ir gerumo pilnas Asmuo.

Kai Asmuo yra tik vienas, nėra ką kalbėti apie meilę. Meilei reikalingi bent du asmenys, kurie mainosi jausmais. Absoliuti Tiesa, Dievas, Aukščiausioji Asmenybė, yra ne vienas. Visi mes, be galo mažos sielos, esame didelės Dievo šeimos dalis.

Meilės santykiai tarp gyvų asmenybių gali būti įvairių rūšių, gali reikštis įvairiai.

Gyvoji Tiesa nėra statiška, vienoda. Tiesa nėra kurios nors vienos žmonių grupės nuosavybė, greičiau atvirkščiai, kiekviena gyva esybė yra Tiesos valioje.

Taigi, įvairovė religijų pasaulyje nebūtinai reiškia reliatyvumą ar vienos Tiesos nebuvimą, arba kad tik vienai kuriai nors religijai priklauso Tiesos monopolis. Tiesa yra gyva, Ji yra Asmenybė, Jos veikla įvairi, Jos santykiai su žmonėmis ir visomis gyvomis esybėmis - nemonotoniški.

Tai, kas prieštaringa žmogiškos logikos akimis, gali būti harmoningai suderinta Aukščiausiojo Dievo Asmens pasaulyje. Žmogaus keliai - ne Dievo keliai.

Todėl iš religinių skirtumų ir prieštaringumų egzistavimo faktų neverta daryti skubotų, radikalių, fanatiškų, neapykantą ar neigimą skatinančių išvadų.

Geriau viską ramiai, Dievo malonės šviesoje, apmąstyti.

Kai kas iš skirtumų gali atsirasti dėl Dievo žodžio keitimo žmonių papročiais. O kai kas dėl to, kad Dievas - gyvas, ir Jo veiklai bei santykiams su sielomis būdinga įvairovė. Viskas nėra vienoda.

Jeigu tikintysis negalvotų, kad jo religija pati pilniausia ir teisingiausia, jis eitų ten, kur tikėtųsi tą pilnumą rasti. Todėl nuoširdžiam tikinčiajam natūralu taip galvoti.

Įmanoma situacija kai iš tiesų, kažkuri religija ar religinių denominacijų grupė yra pilniausia ir teisingiausia, o kitur to pilnumo ir teisingumo - mažiau.

Kita vertus, turint galvoje kad pilnumos jausmas natūraliai įmanomas ir nepakeičiamas tik kai gyva esybė veikia pagal savo prigimtį, suteiktą Dievo, gali būti taip, kad esant suteiktoms įvairioms prigimtims, įvairios individualios situacijos teiks lygiavertį pilnumo jausmą, ir kiekvienas esantis savo prigimtinėje padėtyje taip jausis, nors bus skirtingas nei kitas. O tie, kas nebus prigimtinėje padėtyje, ieškos toliau, kol joje atsidurs.

Dievas su mumis bendrauja ir išoriškai, ir per vidų. Taigi, tiek išoriniai, tiek vidiniai kriterijai, pašaukimai parodys, kur yra mūsų prigimtinė padėtis, o taip pat ir kuri religija yra teisingiausia bei pilniausia Dievo akyse.

Būtis, tiesa, išmintis, meilė, gėris, ir džiaugsmas, užuojauta ir gailestingumas - kai tai ateina iš dieviškos srities, o ne iš atskirties nuo Dievo, atskleidžia teisingumo ir pilnumo laipsnį.

Tai, kas griauna būtį, tiesą, kame nėra išminties, meilės, gėrio ir džiaugsmo, užuojautos ir gailestingumo - tas nutolę nuo tyro dieviškojo pasaulio.

Galiausiai, ateina laikas vadovautis ne sentimentais, bet išminties, Dievo žodžio kriterijais. Todėl, norėdami atsakyti į klausimą kas yra kas religijų pasaulyje, su pilnu pažinimu, plačiai atmerktomis akimis turime galimybę susidaryti išsamų, aiškų vaizdą, ir tada atsakingai spręsti. Neigimas, faniškumas savosios grupės ir lyderių atžvilgiu, nepagrįsti emociniai impulsai, tarpreliginė konkurencija ir neapykanta, nenoras pažinti, įsikabinimas į melą ir gandus - visai tai nepadės atsakyti į tą klausimą, greičiau jau paliks mus sumaištyje ir susipriešinime, be atsakymo.

Taigi, geros valios žmonės broliškoje atmosferoje gali apsikeisdami žiniomis ir suvokimais išpręsti dalį nesusipratimų, įtarimų, abejonių, klausimų, ir labiau priartėti prie Tiesos, išlaikydami savo prigimtinį savitumą.

Ar prieštaravimai nuneigia?

Prieštaravimas būdingas asmeniškajai būčiai. Kadangi asmenys yra gyvi, individualūs ir skirtingi, tarp jų yra nesutapimų. Tarkim, kokia nors draugų grupė išsiruošia į turistinį žygį. Vieni sako "reikia imti tą ir tą", kiti sako kažką kitą. Tarp draugų gali būti gana karšti ginčai ir prieštaravimas. Galiausiai, asmeniški skirtumai sukuria galimybę aprūpinti visą grupę viskuo, ko reikia tai kelionei.

Kitas pavyzdys yra sportas. "Prieštaravimas" tarp krepšinio komandų nėra esminis, tai tiesiog žaidimo dalis. Ir tie, ir tie yra krepšininkai, ir nors naudoja skirtingas žaidimo taktikas ir žaidžia kiekvienas kitaip, dalyvauja bendrame vyksme ir vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis.

Arba šeima, vyras ir žmona, skiriasi vaidmenys vaikų auklėjime. Gali būti stiprių skirtumų, kaip traktuojami vaikai, bet jie reikalingi, nes mama juos auklėja emociniame artume, o tėvas daugiau pagal teisingumo principus.

Skirtumai religijoje, ypač tarp skirtingų religijų (vadinasi, ir skirtingų sąvokų sistemų; laiko, vietos, žmonių prigimties, regionų, istorinės situacijos; netgi skirtingų Dievo planų dėl skirtingų žmonių: Dievas nėra šablonistas, Jis - aukščiausiai išmintingas) nebūtinai reiškia prieštaravimą.

Iš esmės, manau, atsakymai dėl atrandamų prieštaravimų tarp skirtingų religijų glūdi gilinimęsi į savo pačių tikėjimą. Pvz. jeigu krikščionys įžvelgia prieštaravimą, jie turi galimybę koncentruotis į tas tikėjimo tiesas, ir suvokus jų turinį, dar kartą pakartotinai įsitikinti, ar yra prieštaravimas.

(Dar, aišku, pravartu įsigilinti, į tas kitos religijos tiesas, su kuriomis įžvelgiamas prieštaravimas, kaip pvz. Jėzaus kaip Dievo sūnaus samprata krikščionybėje ir prieštaravimas tam islame. Tiksliai ir konkrečiai įsigilinę, atrandame, kad nors islamas radikaliai neigia sūniškumo įvardijimus, visgi, priskiria Jėzaus ir Dievo ryšiui išskirtinę reikšmę: Jėzaus yra Dievo žodis ir Dievo dvasia, kurią Viešpats atsiunčia Marijai. Čia net galime rasti sąsajų su krikščioniškuoju "Dievas iš Dievo, dvasia iš dvasios".)

Tie dalykai irgi nestagnuoja laike, po kurio laiko suvokimui pasikeitus gali būti, kad kažkokie niuansai dėl prieštaravimo buvimo vėl keisis.

Klasikinis pavyzdys galėtų būti Pradžios knygos literalistinis traktavimas ir gamtamokslio faktų visuma. Tikriausiai gana dažnas teiginys, kad tarp mokslo faktų ir religijos faktų nėra prieštaravimo. Prieštaravimą galima rasti tik neįsigilinus į skirtingą kalbėjimo būdą ir tikslą, skirtingas temas, ir traktuojant per daug literalistiškai. Galiausiai, katalikybėje kalbama, kad Pradžios knyga yra įkvėpta, bet kad jos teiginiai dėl tam tikrų priežasčių nėra traktuotini literalistiškai, ir kad jie neišreiškia gamtamokslinių tiesų.

Pradžios knyga yra Apreiškimas? Taip. Ši Apreiškimo dalis yra visiškai tobula literalistiniu konkrečių gamtamokslio tiesų apibūdinimu? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimo teiginiams, jeigu juos traktuoti literalistiškai? Taip. Gamtos faktai neteisingi? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimui? Ne.

Galėtume panagrinėti aktualų pavyzdį su prieštaravimu dėl reinkarnacijos. Ši tema man nėra esminė, taigi, ją liečiu iliustratyvumo tikslais.

Kartais pateikiama tokia citata, kuri esą griežtai neigia reinkarnacijos galimybę:

NT Žyd. 9.27  „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, <...>“

Paaiškinama taip, kad žmogus gimsta tik vieną kartą, ir miršta tik vieną kartą, taigi, atkrenta bet kokia reinkarnacijos galimybė.

Visgi, čia pastebėtina, kad laiško tekstas aptarinėja visai kitą klausimą, ir kaip tik tuo metu yra susitelkęs į konkrečios teologinės minties reiškimą, ką parodytų pilnas sakinys ir kontekstas:

NT Žyd. 9.27  „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui.“

Taigi, kalbama apie antrąjį Kristaus atėjimą.

Dabar, ar galima imti iš konteksto šią ištarmę, kai aptariamas visai kitas klausimas ir žodiniai išsireiškimai yra skirti būtent to klausimo aptarimui, ir pagrįstai teigti, kad yra stiprus prieštaravimas tarp to, kas pasakyta, ir reinkarnacijos? Čia dar klausimas.

Galima būtų nagrinėti, kad aptariama koncepcija: mirtis - teismas - poteisminis būvis. Kristus neturi kentėti daugkartinių nukryžiavimų, kalba laiško autorius, bet vieną kartą paaukotas, antrą kartą jau nebus. Taigi, iš esmės, laiško autorius plėtoja mintį ne apie mirties (ar gyvenimo) nesikartojimą kaip esminį principą Dievo kūrinijoje, bet apie aukojimo užbaigtumą Kristaus atveju, ir teismo užbaigtumą eilinio žmogaus atveju. Po mirties - teismas, nuosprendžiai teismuose nepriiminėjami du kartus, kitaip sakant, kas nuspręsta, tas nuspręsta, žmogus arba išteisintas arba kenčia bausmę, antrą kartą už tą patį nusikaltimą bausti nepriimta.

Netgi šiame sakinyje kaip tik galime rasti pasikartojimą: Kristus ateis antrą kartą. Nors jau gyveno Žemėje vieną kartą, jis ateis dar ir antrą kartą, tik šį kartą jau negims, bet nužengs iš dangaus (pataisykite, jeigu klystu).

Taigi, nieko esminio už ar prieš reinkarnaciją čia nerandame. Arba bent jau teksto traktuoti literalistiškai būtent reinkarnacijos klausimo kontekste nėra pagrindo, panašiai kaip nėra pagrindo traktuoti literalistiškai Pradžios knygos gamtamokslio tiesų kontekste. Kitas tematiškumas. Nes jeigu bandysime traktuoti literalistiškai, antrasis Kristaus atėjimas gali būti traktuojamas kaip antras gyvenimas, tada ir kaip argumentas už reinkarnaciją arba bent inkarnaciją, bet to juk laiške nesakoma. Kalbama visai apie ką kita, kitu aspektu.

Ir daug tokių situacijų yra Biblijoje, kur reikalingas atidus įsigilinimas ir priėmimas būtent tekstų autoriaus minties, o ne šalutinių konotacijų.

Kitas aspektas, kad netgi traktuojant šią ištarmę reinkarnacijos nenaudai, tai neatleidžia nuo atsakomybės vertinti visumą faktorių - visą Bibliją, pasaulio faktus ir kt. Tai yra, galima tarti: „mūsų ankstyvosios krikščionybės tradicijos autoritetai, o ir daugelis Biblijos autorių laikosi vieno gimimo, vieno gyvenimo ir vienos mirties sampratos. Bent jau yra tokių ištarmių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai rodo tokios sampratos buvimą.“ Bet ar ta samprata teisinga? Ar visos visų Biblijos autorių reiškiamos sampratos yra faktinės ir teisingos? Nes toje pačioje Biblijoje yra skirtingų sampratų, kai kada jos viena kitai prieštarauja, taip pat ir ankstyvojoje krikščionybėje. Taigi, kurias priimti, kurios atspindi galutinę realybės situaciją? Tai yra klausimas, kurį sprendžia autentiškas tikintysis - jis gilinasi, kokia yra tiesa, o ne kaip galiu supeikti ir nuginčyti kitas religijas, arba ką neigiančio jam sako skirtumai tarp religijų. Skirtumai tarp religijų gali ir padėti,  sakyti kažką teigiančio, skatinti atrasti papildomus turinius savo tradicijos kraityje.

Tikėjimas iš tikro turi ekskliuzyvumo - „mes teisūs, o kiti - klysta".  „Jeigu kažkokie dalykai prieštarauja mūsų gautam apreiškimui, tai jie neteisingi". Taip, bet galutinės išvados turi būti daromos pakankamai įsigilinus į savo tikėjimo turinį, ir esant realiam esminiam prieštaravimui. Rimtesnius atsakymus apie prieštaravimus galėtų pateikti šventieji, o ne politiniais susirinkimais ir daugumos balsavimais suformuluotos koncepcijos ir pozicijos. Kas apreikšta, o ne nutarta istorinių priešiškumų ir šio pasaulio motyvų kontekste - rimtas pagrindas.

Taigi, reziumuojant, Kristaus kaip unikalaus ir vienintelio išgelbėtojo apsireiškimas ir apreiškimas krikščioniui yra kaip oras. Sveikinu, kad renkatės tuo oru kvėpuoti, renkatės tikėjimą. Tikėjimas nėra ir neturi būti neutralus.

Visgi, nors mes kvėpuojame Žemėje mūsiškiu oru, ir nekvėpuoti negalime - tai mus nužudytų, mes privalome kvėpuoti, galime numanyti, kad kitose tolimose kosmoso planetose, kvėpavimas gali vykti ne tokiu oru, koks yra žemiškasis. Bet ten taip pat gali būti gyvybę teikiantis kvėpavimas, kuris ne mažiau realus negu mūsų kvėpavimas. Taigi, tokie pamąstymai galimus prieštaravimus daro ne tokius drastiškus, bei leidžia suprasti, kad Apreiškimo ekskliuzyvumas ir išskirtinumas religijoje nebūtinai nuneigia kitos religijos Apreiškimo ekskliuzyvumą ir išskirtinumą, ir kad visa tai gali egzistuoti vienoje realybėje - kad pakanka erdvės, realybė yra platesnė.

Kalbant praktiškai, aš manau, mes dar per mažai pažįstame kitas religijas, ypač gilesnius ir autentiškesnius jų turinius, kad galėtume daryti kokias pagrįstas išvadas. Kol kas mes labiau panašūs į vaikus, kurie išėję iš namų pažaisti, kieme susimuša, nes kiti vaikai jiems pasirodo kitokie. Dėl paviršutiniškų motyvų, dėl to, kad jiems vaikiškai kažkas atrodo kitaip. Dievo akyse mes esam vaikai, ir iš tiesų, mūsų išmintis - maža ir ribota, lyginant su Dievo.  Kai kurie „vaikai“ jau nenori muštis ir kivirčytis, jie stengiasi būti geri, pradėti gražiau bendrauti nei istorinėje praeityje, kuri buvo nužymėta religiniais karais ir pan. dalykais. Jie bando įsiklausyti, kokio gero elgesio juos moko jų tėvai, jie apeliuoja kitiems vaikams: "bandykime elgtis taip, kaip moko tėvai". Bet problema, kad kai kurie iš jų kitiems vaikams sako: „jūs neturite tėvų, jūsų tėvai išgalvoti, o mūsiškiai - tikri". Arba: "kadangi mūsų ir jūsų tėvai kalba skirtingomis kalbomis ar yra skirtingų nuomonių, jūsų tėvai netikri". Bet ką vaikai išmano apie tėvų nuomonių skirtumų priežastis?

Agresija ir religija bei religijos išskirtinumas.

Žmogiška esybė turi represyvių ir agresyvių tendencijų. Kai kurie žudosi, kai kurie žudo kitus. Nesvarbu, kokios priežastys. Kitokia prievarta savo atžvilgiu, prievarta kitų atžvilgiu. Vidinė protinė struktūra turi šį bruožą, šią agresijos ligą, jėgos kultą, kuris gali reikštis ir labai subtiliai.

Kas atsitinka religijoje, kai religijos turinys interpretuojamas per represyvų/agresyvų protą?

Pavyzdys:  sakykim, yra raštų, kuriuose aprašytas religinis karas, kurio metu sekėjai skatinami kovoti.

Ir taip jau yra rizika neteisingai interpretuoti šitą raštą per mums įgimtą vidinę agresiją. O jeigu tai dar sutampa su agresijos pasireiškimo ir panaudojimo religiniame kare aprašymais? Rezultatas gali būti labai blogas.

Visose religijose sutinkami teiginiai apie jų unikalumą, išskirtinumą, vienintelę tiesą toje religijoje, apie aukščiausią ir vienintelę garbinimo vertą dievybę. Konkrečių pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Jeigu paimsiu tokius teiginius, ir nepažindamas tikrosios anapusinės tiesos, kuri į juos įdėta, nepažindamas dvasinio pasaulio situacijos, kokia ji iš tikro yra, ir kaip viskas matosi iš ten, tiesmukiškai juos pritaikysiu, naudodamas savo represyvią ir agresyvią proto struktūrą, kas gausis? Visų pirma, vidinė prievarta prieš save. Aš nesuprantu to teiginio, ir todėl jį agresyviai interpretuoju visų pirma savo atžvilgiu, verčiu save priimti neteisingą sampratą, kuri natūraliai nedera su sielos prigimtimi. Tai jau kelia kančią. Po to, surepresavęs save, galiu vaikščioti po visą pasaulį, ir tą teiginį agresyviai taikyti visiems kitiems, mušti kitus per galvas arba su knyga, arba su blogesniu ginklu. Tai kels kančias kitiems.

Šitas momentas labai aktualus visose religijose. Praktiškai, tik šventieji ir labai sėkmingi, pažangūs praktikuotojai jo išvengia.

Taigi, turint šią ligą, ką su ja daryti?

Sekti religija. Pvz. religija moko mylėti. Meilė ištaiso viską. Grožis išgelbės pasaulį. Per meilę, grožį, harmoniją, per nuolankumą ir prievartos - protinės, žodinės, veiksmų - atmetimą bus daroma pažanga. Todėl reikia tikro sekimo religija, o ne agresyvia/represyvia proto struktūra. Sekimo ne liga, o gydymu.

Yra kaip yra. Situacija tokia, kad gyvename agresyviame pasaulyje ir patys esame agresyvūs. Gyvenimas pilnas agresijos. Kokia viltis? Kaip išeiti iš čia? Ar situacija iš viso neišsprendžiama? Šviesa tunelio gale yra tos gerosios vertybės, palaipsniškas ėjimas link jų.

Bet ką daryti su agresija? Yra seni impulsai, jų neįmanoma staiga pakeisti. Reikia kovoti, panaudoti tą energiją, tuos impulsus pozityviai ir konstruktyviai - kovoti su savo blogomis savybėmis, su savo tamsa visų pirma. Net galima ieškoti ir griauti savo represyvią/agresyvią proto struktūrą, griauti savo vidinį sustabarėjimą, kuris uždaro sielą klaidingų interpretacijų narve. Šią energiją galima įdarbinti progresyviai, pažangos labui.

Galimas klausimas: kodėl visgi pasauliui suteikiamos skirtingos religijos, kurių kiekviena teigia savo išskirtinumą; taip gali būti savaime užprogramuotas susipriešinimas tarp jų.

Ieškant atsakymo į šį klausimą, visų pirma, reiktų gilintis, kuriame kontekste keliamas išskirtinumas ir vienintelė tiesa. Materializmo kontekste, kažkokių blogybių kontekste išskirtinumas ir teisumas -  vienas dalykas; globaliame ir universaliame religijos kontekste (tarpreliginiame monoteistinių religijų kontekste) - tai jau visai kitas dalykas. Kiek globalūs ir mechaniškai absoliutūs kitų religijų atžvilgiu yra kurios nors vienos religijos išskirtinumo  ir teisumo teiginiai? Buvo tokia politinė valstybių santvarka - absoliutizmas, kai valdovas galėjo būti tik vienas, ir visi buvo jo valioje, valdžia visiškai centralizuota. Absoliutinis valdovas buvo linkęs kariauti ir užkariauti kitas valstybes, siųsdamas dideles žmonių mases, milijonus mirti dėl savo imperialistinių ambicijų, dėl savo didybės manijos. Ar čia irgi turi būti ir yra tokia tvarka religijoje, religijos absoliutizmas, ar religija taiko į kažką gilesnio, gražesnio ir aukštesnio?

Antras dalykas, kam aš panaudosiu išskirtinumo teiginius, kuriuos sutiksiu savo religijoje? Ar aš juos panaudosiu realiam savo ryšio su dievybe ugdymui, to ryšio geresniam suvokimui, jo ypatingumui ir stiprumui padidinti, dvasiniam tobulėjimui; ar ideologiniam karui su kitomis religijos ar pažiūrų sistemomis, turėdamas tik savo ribotas tų teiginių interpretacijas, bet ne transcendentinį jų suvokimą? Ar aš panaudosiu juos to suvokimo siekimui, ar viso pasaulio nukariavimui?

Tokiu būdu, mes galime matyti, kad religija nėra kažkokia iš prigimties problematiška sritis, kaip kartais atrodo, problema yra žmogaus būsena, sąmonės lygis. Tik atrodo, kad religijos išskirtinumo ir vienintelės tiesos teiginiai yra problemiški, bet iš tikro jie gali būti aukščiausios realybės, turinčios harmoningą įvairovę, atspindžiai, kuriuos perfiltravę per savo represyvią/agresyvią proto struktūrą žmonės padaro problemomis, konfliktais, naikinimu. Tai iššūkis, išbandymas žmonėms, kurį gali išspręsti tik didelės dvasingumo pastangos.

***

Tikėjimas - ekskliuzyvus teigimas, o ne ekskliuzyvus neigimas.

Ekskliuzyvus teigimas neturi grynojo neigimo, noro ką nors sukritikuoti, padaryti ar parodyti prastesniu, o savo garbinamą Viešpatį ar savos religijos teologiją - geresniu.

O ekskliuzyvus neigimas yra sudarytas tik iš to gryno neigimo.

Ekskliuzyvus teigimas jei ką ir "neigia", daro tai pasišvęsdamas tik savo garbinamam Viešpačiui. Eksliuzyvus neigimas atsitraukia nuo savojo garbinamo Viešpaties, ir bando neigti kitų garbinimo būdą, teologiją, ir t.t.. Tokiu būdu ekskliuzyvus neigimas pradeda neigti ir savo garbinamą Viešpatį (nuo Jo atsitraukdamas).

Skirtingų religijų ekskliuzyvūs teigimai kuria natūralią įvairovę, moko apie religijos esmę, atskleidžia garbinamo Viešpaties ypatingas savybes ir patrauklumą.

Ekskliuzyvūs neigimai neša kartėlį, ginčus, religingųjų priešpriešą, prievartą.