Prieštaravimas būdingas asmeniškajai būčiai. Kadangi asmenys yra gyvi,
individualūs ir skirtingi, tarp jų yra nesutapimų. Tarkim, kokia nors draugų
grupė išsiruošia į turistinį žygį. Vieni sako "reikia imti tą ir tą",
kiti sako kažką kitą. Tarp draugų gali būti gana karšti ginčai ir
prieštaravimas. Galiausiai, asmeniški skirtumai sukuria galimybę aprūpinti visą
grupę viskuo, ko reikia tai kelionei.
Kitas pavyzdys yra sportas. "Prieštaravimas" tarp krepšinio komandų nėra esminis, tai tiesiog žaidimo dalis. Ir tie, ir tie yra krepšininkai, ir nors naudoja skirtingas žaidimo taktikas ir žaidžia kiekvienas kitaip, dalyvauja bendrame vyksme ir vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis.
Arba šeima, vyras ir žmona, skiriasi vaidmenys vaikų auklėjime. Gali būti stiprių skirtumų, kaip traktuojami vaikai, bet jie reikalingi, nes mama juos auklėja emociniame artume, o tėvas daugiau pagal teisingumo principus.
Skirtumai religijoje, ypač tarp skirtingų religijų (vadinasi, ir skirtingų sąvokų sistemų; laiko, vietos, žmonių prigimties, regionų, istorinės situacijos; netgi skirtingų Dievo planų dėl skirtingų žmonių: Dievas nėra šablonistas, Jis - aukščiausiai išmintingas) nebūtinai reiškia prieštaravimą.
Iš esmės, manau, atsakymai dėl atrandamų prieštaravimų tarp skirtingų religijų glūdi gilinimęsi į savo pačių tikėjimą. Pvz. jeigu krikščionys įžvelgia prieštaravimą, jie turi galimybę koncentruotis į tas tikėjimo tiesas, ir suvokus jų turinį, dar kartą pakartotinai įsitikinti, ar yra prieštaravimas.
(Dar, aišku, pravartu įsigilinti, į tas kitos religijos tiesas, su kuriomis įžvelgiamas prieštaravimas, kaip pvz. Jėzaus kaip Dievo sūnaus samprata krikščionybėje ir prieštaravimas tam islame. Tiksliai ir konkrečiai įsigilinę, atrandame, kad nors islamas radikaliai neigia sūniškumo įvardijimus, visgi, priskiria Jėzaus ir Dievo ryšiui išskirtinę reikšmę: Jėzaus yra Dievo žodis ir Dievo dvasia, kurią Viešpats atsiunčia Marijai. Čia net galime rasti sąsajų su krikščioniškuoju "Dievas iš Dievo, dvasia iš dvasios".)
Tie dalykai irgi nestagnuoja laike, po kurio laiko suvokimui pasikeitus gali būti, kad kažkokie niuansai dėl prieštaravimo buvimo vėl keisis.
Klasikinis pavyzdys galėtų būti Pradžios knygos literalistinis traktavimas ir gamtamokslio faktų visuma. Tikriausiai gana dažnas teiginys, kad tarp mokslo faktų ir religijos faktų nėra prieštaravimo. Prieštaravimą galima rasti tik neįsigilinus į skirtingą kalbėjimo būdą ir tikslą, skirtingas temas, ir traktuojant per daug literalistiškai. Galiausiai, katalikybėje kalbama, kad Pradžios knyga yra įkvėpta, bet kad jos teiginiai dėl tam tikrų priežasčių nėra traktuotini literalistiškai, ir kad jie neišreiškia gamtamokslinių tiesų.
Pradžios knyga yra Apreiškimas? Taip. Ši Apreiškimo dalis yra visiškai tobula literalistiniu konkrečių gamtamokslio tiesų apibūdinimu? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimo teiginiams, jeigu juos traktuoti literalistiškai? Taip. Gamtos faktai neteisingi? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimui? Ne.
Galėtume panagrinėti aktualų pavyzdį su prieštaravimu dėl reinkarnacijos. Ši tema man nėra esminė, taigi, ją liečiu iliustratyvumo tikslais.
Kartais pateikiama tokia citata, kuri esą griežtai neigia reinkarnacijos galimybę:
NT Žyd. 9.27 „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, <...>“
Paaiškinama taip, kad žmogus gimsta tik vieną kartą, ir miršta tik vieną kartą, taigi, atkrenta bet kokia reinkarnacijos galimybė.
Visgi, čia pastebėtina, kad laiško tekstas aptarinėja visai kitą klausimą, ir kaip tik tuo metu yra susitelkęs į konkrečios teologinės minties reiškimą, ką parodytų pilnas sakinys ir kontekstas:
Kitas pavyzdys yra sportas. "Prieštaravimas" tarp krepšinio komandų nėra esminis, tai tiesiog žaidimo dalis. Ir tie, ir tie yra krepšininkai, ir nors naudoja skirtingas žaidimo taktikas ir žaidžia kiekvienas kitaip, dalyvauja bendrame vyksme ir vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis.
Arba šeima, vyras ir žmona, skiriasi vaidmenys vaikų auklėjime. Gali būti stiprių skirtumų, kaip traktuojami vaikai, bet jie reikalingi, nes mama juos auklėja emociniame artume, o tėvas daugiau pagal teisingumo principus.
Skirtumai religijoje, ypač tarp skirtingų religijų (vadinasi, ir skirtingų sąvokų sistemų; laiko, vietos, žmonių prigimties, regionų, istorinės situacijos; netgi skirtingų Dievo planų dėl skirtingų žmonių: Dievas nėra šablonistas, Jis - aukščiausiai išmintingas) nebūtinai reiškia prieštaravimą.
Iš esmės, manau, atsakymai dėl atrandamų prieštaravimų tarp skirtingų religijų glūdi gilinimęsi į savo pačių tikėjimą. Pvz. jeigu krikščionys įžvelgia prieštaravimą, jie turi galimybę koncentruotis į tas tikėjimo tiesas, ir suvokus jų turinį, dar kartą pakartotinai įsitikinti, ar yra prieštaravimas.
(Dar, aišku, pravartu įsigilinti, į tas kitos religijos tiesas, su kuriomis įžvelgiamas prieštaravimas, kaip pvz. Jėzaus kaip Dievo sūnaus samprata krikščionybėje ir prieštaravimas tam islame. Tiksliai ir konkrečiai įsigilinę, atrandame, kad nors islamas radikaliai neigia sūniškumo įvardijimus, visgi, priskiria Jėzaus ir Dievo ryšiui išskirtinę reikšmę: Jėzaus yra Dievo žodis ir Dievo dvasia, kurią Viešpats atsiunčia Marijai. Čia net galime rasti sąsajų su krikščioniškuoju "Dievas iš Dievo, dvasia iš dvasios".)
Tie dalykai irgi nestagnuoja laike, po kurio laiko suvokimui pasikeitus gali būti, kad kažkokie niuansai dėl prieštaravimo buvimo vėl keisis.
Klasikinis pavyzdys galėtų būti Pradžios knygos literalistinis traktavimas ir gamtamokslio faktų visuma. Tikriausiai gana dažnas teiginys, kad tarp mokslo faktų ir religijos faktų nėra prieštaravimo. Prieštaravimą galima rasti tik neįsigilinus į skirtingą kalbėjimo būdą ir tikslą, skirtingas temas, ir traktuojant per daug literalistiškai. Galiausiai, katalikybėje kalbama, kad Pradžios knyga yra įkvėpta, bet kad jos teiginiai dėl tam tikrų priežasčių nėra traktuotini literalistiškai, ir kad jie neišreiškia gamtamokslinių tiesų.
Pradžios knyga yra Apreiškimas? Taip. Ši Apreiškimo dalis yra visiškai tobula literalistiniu konkrečių gamtamokslio tiesų apibūdinimu? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimo teiginiams, jeigu juos traktuoti literalistiškai? Taip. Gamtos faktai neteisingi? Ne. Gamtos faktai prieštarauja Apreiškimui? Ne.
Galėtume panagrinėti aktualų pavyzdį su prieštaravimu dėl reinkarnacijos. Ši tema man nėra esminė, taigi, ją liečiu iliustratyvumo tikslais.
Kartais pateikiama tokia citata, kuri esą griežtai neigia reinkarnacijos galimybę:
NT Žyd. 9.27 „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to - teismas, <...>“
Paaiškinama taip, kad žmogus gimsta tik vieną kartą, ir miršta tik vieną kartą, taigi, atkrenta bet kokia reinkarnacijos galimybė.
Visgi, čia pastebėtina, kad laiško tekstas aptarinėja visai kitą klausimą, ir kaip tik tuo metu yra susitelkęs į konkrečios teologinės minties reiškimą, ką parodytų pilnas sakinys ir kontekstas:
NT
Žyd. 9.27 „Ir kaip žmonėms skirta
vieną kartą mirti, o po to - teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas,
kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo
laukiančiųjų išgelbėjimui.“
Taigi, kalbama apie antrąjį Kristaus atėjimą.
Dabar, ar galima imti iš konteksto šią ištarmę, kai aptariamas visai kitas klausimas ir žodiniai išsireiškimai yra skirti būtent to klausimo aptarimui, ir pagrįstai teigti, kad yra stiprus prieštaravimas tarp to, kas pasakyta, ir reinkarnacijos? Čia dar klausimas.
Galima būtų nagrinėti, kad aptariama koncepcija: mirtis - teismas - poteisminis būvis. Kristus neturi kentėti daugkartinių nukryžiavimų, kalba laiško autorius, bet vieną kartą paaukotas, antrą kartą jau nebus. Taigi, iš esmės, laiško autorius plėtoja mintį ne apie mirties (ar gyvenimo) nesikartojimą kaip esminį principą Dievo kūrinijoje, bet apie aukojimo užbaigtumą Kristaus atveju, ir teismo užbaigtumą eilinio žmogaus atveju. Po mirties - teismas, nuosprendžiai teismuose nepriiminėjami du kartus, kitaip sakant, kas nuspręsta, tas nuspręsta, žmogus arba išteisintas arba kenčia bausmę, antrą kartą už tą patį nusikaltimą bausti nepriimta.
Netgi šiame sakinyje kaip tik galime rasti pasikartojimą: Kristus ateis antrą kartą. Nors jau gyveno Žemėje vieną kartą, jis ateis dar ir antrą kartą, tik šį kartą jau negims, bet nužengs iš dangaus (pataisykite, jeigu klystu).
Taigi, nieko esminio už ar prieš reinkarnaciją čia nerandame. Arba bent jau teksto traktuoti literalistiškai būtent reinkarnacijos klausimo kontekste nėra pagrindo, panašiai kaip nėra pagrindo traktuoti literalistiškai Pradžios knygos gamtamokslio tiesų kontekste. Kitas tematiškumas. Nes jeigu bandysime traktuoti literalistiškai, antrasis Kristaus atėjimas gali būti traktuojamas kaip antras gyvenimas, tada ir kaip argumentas už reinkarnaciją arba bent inkarnaciją, bet to juk laiške nesakoma. Kalbama visai apie ką kita, kitu aspektu.
Ir daug tokių situacijų yra Biblijoje, kur reikalingas atidus įsigilinimas ir priėmimas būtent tekstų autoriaus minties, o ne šalutinių konotacijų.
Kitas aspektas, kad netgi traktuojant šią ištarmę reinkarnacijos nenaudai, tai neatleidžia nuo atsakomybės vertinti visumą faktorių - visą Bibliją, pasaulio faktus ir kt. Tai yra, galima tarti: „mūsų ankstyvosios krikščionybės tradicijos autoritetai, o ir daugelis Biblijos autorių laikosi vieno gimimo, vieno gyvenimo ir vienos mirties sampratos. Bent jau yra tokių ištarmių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai rodo tokios sampratos buvimą.“ Bet ar ta samprata teisinga? Ar visos visų Biblijos autorių reiškiamos sampratos yra faktinės ir teisingos? Nes toje pačioje Biblijoje yra skirtingų sampratų, kai kada jos viena kitai prieštarauja, taip pat ir ankstyvojoje krikščionybėje. Taigi, kurias priimti, kurios atspindi galutinę realybės situaciją? Tai yra klausimas, kurį sprendžia autentiškas tikintysis - jis gilinasi, kokia yra tiesa, o ne kaip galiu supeikti ir nuginčyti kitas religijas, arba ką neigiančio jam sako skirtumai tarp religijų. Skirtumai tarp religijų gali ir padėti, sakyti kažką teigiančio, skatinti atrasti papildomus turinius savo tradicijos kraityje.
Tikėjimas iš tikro turi ekskliuzyvumo - „mes teisūs, o kiti - klysta". „Jeigu kažkokie dalykai prieštarauja mūsų gautam apreiškimui, tai jie neteisingi". Taip, bet galutinės išvados turi būti daromos pakankamai įsigilinus į savo tikėjimo turinį, ir esant realiam esminiam prieštaravimui. Rimtesnius atsakymus apie prieštaravimus galėtų pateikti šventieji, o ne politiniais susirinkimais ir daugumos balsavimais suformuluotos koncepcijos ir pozicijos. Kas apreikšta, o ne nutarta istorinių priešiškumų ir šio pasaulio motyvų kontekste - rimtas pagrindas.
Taigi, reziumuojant, Kristaus kaip unikalaus ir vienintelio išgelbėtojo apsireiškimas ir apreiškimas krikščioniui yra kaip oras. Sveikinu, kad renkatės tuo oru kvėpuoti, renkatės tikėjimą. Tikėjimas nėra ir neturi būti neutralus.
Visgi, nors mes kvėpuojame Žemėje mūsiškiu oru, ir nekvėpuoti negalime - tai mus nužudytų, mes privalome kvėpuoti, galime numanyti, kad kitose tolimose kosmoso planetose, kvėpavimas gali vykti ne tokiu oru, koks yra žemiškasis. Bet ten taip pat gali būti gyvybę teikiantis kvėpavimas, kuris ne mažiau realus negu mūsų kvėpavimas. Taigi, tokie pamąstymai galimus prieštaravimus daro ne tokius drastiškus, bei leidžia suprasti, kad Apreiškimo ekskliuzyvumas ir išskirtinumas religijoje nebūtinai nuneigia kitos religijos Apreiškimo ekskliuzyvumą ir išskirtinumą, ir kad visa tai gali egzistuoti vienoje realybėje - kad pakanka erdvės, realybė yra platesnė.
Kalbant praktiškai, aš manau, mes dar per mažai pažįstame kitas religijas, ypač gilesnius ir autentiškesnius jų turinius, kad galėtume daryti kokias pagrįstas išvadas. Kol kas mes labiau panašūs į vaikus, kurie išėję iš namų pažaisti, kieme susimuša, nes kiti vaikai jiems pasirodo kitokie. Dėl paviršutiniškų motyvų, dėl to, kad jiems vaikiškai kažkas atrodo kitaip. Dievo akyse mes esam vaikai, ir iš tiesų, mūsų išmintis - maža ir ribota, lyginant su Dievo. Kai kurie „vaikai“ jau nenori muštis ir kivirčytis, jie stengiasi būti geri, pradėti gražiau bendrauti nei istorinėje praeityje, kuri buvo nužymėta religiniais karais ir pan. dalykais. Jie bando įsiklausyti, kokio gero elgesio juos moko jų tėvai, jie apeliuoja kitiems vaikams: "bandykime elgtis taip, kaip moko tėvai". Bet problema, kad kai kurie iš jų kitiems vaikams sako: „jūs neturite tėvų, jūsų tėvai išgalvoti, o mūsiškiai - tikri". Arba: "kadangi mūsų ir jūsų tėvai kalba skirtingomis kalbomis ar yra skirtingų nuomonių, jūsų tėvai netikri". Bet ką vaikai išmano apie tėvų nuomonių skirtumų priežastis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą