Kas atsitinka religijoje, kai religijos turinys interpretuojamas per represyvų/agresyvų protą?
Pavyzdys: sakykim, yra raštų, kuriuose aprašytas religinis karas, kurio metu sekėjai skatinami kovoti.
Ir taip jau yra rizika neteisingai interpretuoti šitą raštą per mums įgimtą vidinę agresiją. O jeigu tai dar sutampa su agresijos pasireiškimo ir panaudojimo religiniame kare aprašymais? Rezultatas gali būti labai blogas.
Visose religijose sutinkami teiginiai apie jų unikalumą, išskirtinumą, vienintelę tiesą toje religijoje, apie aukščiausią ir vienintelę garbinimo vertą dievybę. Konkrečių pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Jeigu paimsiu tokius teiginius, ir nepažindamas tikrosios anapusinės tiesos, kuri į juos įdėta, nepažindamas dvasinio pasaulio situacijos, kokia ji iš tikro yra, ir kaip viskas matosi iš ten, tiesmukiškai juos pritaikysiu, naudodamas savo represyvią ir agresyvią proto struktūrą, kas gausis? Visų pirma, vidinė prievarta prieš save. Aš nesuprantu to teiginio, ir todėl jį agresyviai interpretuoju visų pirma savo atžvilgiu, verčiu save priimti neteisingą sampratą, kuri natūraliai nedera su sielos prigimtimi. Tai jau kelia kančią. Po to, surepresavęs save, galiu vaikščioti po visą pasaulį, ir tą teiginį agresyviai taikyti visiems kitiems, mušti kitus per galvas arba su knyga, arba su blogesniu ginklu. Tai kels kančias kitiems.
Šitas momentas labai aktualus visose religijose. Praktiškai, tik šventieji ir labai sėkmingi, pažangūs praktikuotojai jo išvengia.
Taigi, turint šią ligą, ką su ja daryti?
Sekti religija. Pvz. religija moko mylėti. Meilė ištaiso viską. Grožis išgelbės pasaulį. Per meilę, grožį, harmoniją, per nuolankumą ir prievartos - protinės, žodinės, veiksmų - atmetimą bus daroma pažanga. Todėl reikia tikro sekimo religija, o ne agresyvia/represyvia proto struktūra. Sekimo ne liga, o gydymu.
Yra kaip yra. Situacija tokia, kad gyvename agresyviame pasaulyje ir patys esame agresyvūs. Gyvenimas pilnas agresijos. Kokia viltis? Kaip išeiti iš čia? Ar situacija iš viso neišsprendžiama? Šviesa tunelio gale yra tos gerosios vertybės, palaipsniškas ėjimas link jų.
Bet ką daryti su agresija? Yra seni impulsai, jų neįmanoma staiga pakeisti. Reikia kovoti, panaudoti tą energiją, tuos impulsus pozityviai ir konstruktyviai - kovoti su savo blogomis savybėmis, su savo tamsa visų pirma. Net galima ieškoti ir griauti savo represyvią/agresyvią proto struktūrą, griauti savo vidinį sustabarėjimą, kuris uždaro sielą klaidingų interpretacijų narve. Šią energiją galima įdarbinti progresyviai, pažangos labui.
Galimas klausimas: kodėl visgi pasauliui suteikiamos skirtingos religijos, kurių kiekviena teigia savo išskirtinumą; taip gali būti savaime užprogramuotas susipriešinimas tarp jų.
Ieškant atsakymo į šį klausimą, visų pirma, reiktų gilintis, kuriame kontekste keliamas išskirtinumas ir vienintelė tiesa. Materializmo kontekste, kažkokių blogybių kontekste išskirtinumas ir teisumas - vienas dalykas; globaliame ir universaliame religijos kontekste (tarpreliginiame monoteistinių religijų kontekste) - tai jau visai kitas dalykas. Kiek globalūs ir mechaniškai absoliutūs kitų religijų atžvilgiu yra kurios nors vienos religijos išskirtinumo ir teisumo teiginiai? Buvo tokia politinė valstybių santvarka - absoliutizmas, kai valdovas galėjo būti tik vienas, ir visi buvo jo valioje, valdžia visiškai centralizuota. Absoliutinis valdovas buvo linkęs kariauti ir užkariauti kitas valstybes, siųsdamas dideles žmonių mases, milijonus mirti dėl savo imperialistinių ambicijų, dėl savo didybės manijos. Ar čia irgi turi būti ir yra tokia tvarka religijoje, religijos absoliutizmas, ar religija taiko į kažką gilesnio, gražesnio ir aukštesnio?
Antras dalykas, kam aš panaudosiu išskirtinumo teiginius, kuriuos sutiksiu savo religijoje? Ar aš juos panaudosiu realiam savo ryšio su dievybe ugdymui, to ryšio geresniam suvokimui, jo ypatingumui ir stiprumui padidinti, dvasiniam tobulėjimui; ar ideologiniam karui su kitomis religijos ar pažiūrų sistemomis, turėdamas tik savo ribotas tų teiginių interpretacijas, bet ne transcendentinį jų suvokimą? Ar aš panaudosiu juos to suvokimo siekimui, ar viso pasaulio nukariavimui?
Tokiu būdu, mes galime matyti, kad religija nėra kažkokia iš prigimties problematiška sritis, kaip kartais atrodo, problema yra žmogaus būsena, sąmonės lygis. Tik atrodo, kad religijos išskirtinumo ir vienintelės tiesos teiginiai yra problemiški, bet iš tikro jie gali būti aukščiausios realybės, turinčios harmoningą įvairovę, atspindžiai, kuriuos perfiltravę per savo represyvią/agresyvią proto struktūrą žmonės padaro problemomis, konfliktais, naikinimu. Tai iššūkis, išbandymas žmonėms, kurį gali išspręsti tik didelės dvasingumo pastangos.
***
Tikėjimas - ekskliuzyvus teigimas, o ne ekskliuzyvus neigimas.
Ekskliuzyvus teigimas neturi grynojo neigimo, noro ką nors sukritikuoti, padaryti ar parodyti prastesniu, o savo garbinamą Viešpatį ar savos religijos teologiją - geresniu.
O ekskliuzyvus neigimas yra sudarytas tik iš to gryno neigimo.
Ekskliuzyvus teigimas jei ką ir "neigia", daro tai pasišvęsdamas tik savo garbinamam Viešpačiui. Eksliuzyvus neigimas atsitraukia nuo savojo garbinamo Viešpaties, ir bando neigti kitų garbinimo būdą, teologiją, ir t.t.. Tokiu būdu ekskliuzyvus neigimas pradeda neigti ir savo garbinamą Viešpatį (nuo Jo atsitraukdamas).
Skirtingų religijų ekskliuzyvūs teigimai kuria natūralią įvairovę, moko apie religijos esmę, atskleidžia garbinamo Viešpaties ypatingas savybes ir patrauklumą.
Ekskliuzyvūs neigimai neša kartėlį, ginčus, religingųjų priešpriešą, prievartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą